Socialdemokratijos istorija

Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius.
Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Socialdemokratai – platų ideologinį spektrą apimanti politinė srovė, atsiradusi XIX amžiaus viduryje.

Istorija

Po 1848 m. revoliucijų Europoje, darbininkų profesinėms sąjungoms supratus, kad be politinės kovos metodų bus sudėtinga pasiekti pergalių ekonominėje kovoje, pradėjo formuotis pirmosios darbininkų politinės organizacijos. Jeigu iki tol daugumos darbininkų organizacijų ideologiniu pagrindu buvo anarchizmas, pripažinęs tik streikų kovą ir sindikalizmas, naudojęs ir kitus ekonominės kovos metodus, tai po 1863 m. sukilimo Lenkijoje ir Lietuvoje susikūręs I Internacionalas darbininkų judėjimą pasuko Parlamentinės kovos keliu.

Socialdemokratų ideologija aprėpė platų filosofinį spektrą. Joje ir sutarė, ir kovojo tarpusavyje marksizmas, lasalizmas, prudonizmas, bernšteinizmas, leninizmas, krikščioniškasis socializmas, reformizmas bei kitos kairiosios ir kairiojo centro ideologijos.

Dauguma jų 1889 m. įkūrę II Internacionalą, jau laikėsi reformistinės krypties, priešinosi revoliucinėms nuotaikoms darbininkų judėjime, nepripažino teroristinės kairuoliškos veiklos. Skirtumai ypač išryškėjo Rusijoje valdžią užgrobus radikaliems marksistams.

Po pirmojo pasaulinio karo dešinieji socialdemokratai įkūrė Berno internacionalą, O Vakarų ir Vidurio Europos bei JAV centristai 1921 m. susibūrė į Dviejų su puse internacionalą. 1923 m. abi tarptautinės organizacijos susivienijo į Socialistų Darbininkų Internacionalą.

Šiame internacionale susiformavo trys pagrindinės socialdemokratų partijų grupės – tai:

Socialistai, naudojantys šiek tiek radikalesnius metodus, laikantys save kairiaisiais, socialinės demokratijos šalininkais. Socialistais vadinasi daugiausia pietinės Europos ir Centrinės Amerikos šalių partijos.
Leiboristai, veikiantys daugiausia Didžiosios Britanijos sandraugos šalyse ir kitose buvusiose Didžiosios Britanijos kolonijose, taip pat Norvegijoje. Šių partijų narėmis iki šiol likę profesinės sąjungos ar jų susivienijimai.
Socialdemokratai, laikantys save kairiojo centro demokratinio socializmo politine srove. Socialdemokratais save vadina šiaurinės ir vidurio Europos, pietinių Amerikos šalių, Japonijos, daugelio Afrikos šalių socialdemokratinės partijos.

1918–1939 m., Danijos, Didžiosios Britanijos, Latvijos, Švedijos, Vokietijos socialdemokratai buvo sudarę vyriausybes, kitose šalyse dalyvavo valdančiosiose koalicijose. Kai kuriose šalyse socialdemokratai pasiekė žymių laimėjimų, ypač Didžiosios depresijos metais. Švedijoje socialdemokratų vyriausybei per dvejus metus pavyko pažaboti ekonominę krizę ir pradėti kurti gerovės valstybę.

Lietuvos socialdemokratai

Socialdemokratų judėjimas Lietuvoje pradėjo formuotis XIX a. pabaigoje pramonės centruose – Vilniuje, Kaune, Šiauliuose, Gardine, Baltstogėje, Liepojoje. 1861 m. panaikinus baudžiavą, atsivėrė galimybės plėtotis pramonei ir amatams – darbininkai tapo laisvi nuo baudžiavos varžtų. Pradėjo formuotis darbininkų ir darbdavių socialiniai sluoksniai. Tad netrukus iškilo poreikis darbininkams ginti savo interesus organizuotai.

Lietuvoje be ekonominės priespaudos žymią įtaką turėjo ir carinė politinė, tautinė bei religinė priespauda. Netrukus po 1861–1863 m. sukilimo numalšinimo buvo uždrausta spauda lotyniškais rašmenimis, tad netruko susiformuoti ir unikalus tautinis, ekonominis ir socialinis darbininkų judėjimas. Jo poreikį pirmiausia sugebėjo išreikšti ne darbininkai, o smulkūs bajorai ir net dvarininkai. Pirmieji socialdemokratijos idėjų platintojai buvo Liudvikas Janavičius, Saulas Grinfestas, Dominykas Rimkevičius, Jonas Ambrozaitis.

Pirmoji Lietuvoje susiformavusi socialdemokratų organizacija buvo lenkų ir lietuvių partija „Proletariatas“, kuriai vadovavo Liudvikas Varynskis ir Liudvikas Janavičius. Pirmoji lietuviška savo kilme organizacija buvo 1887–1893 m. Vilniuje veikusi L. Mikalausko ir Broniaus Urbanavičiaus socialdemokratų grupė, kurios nariai netrukus buvo susekti, suimti ir ištremti į Sibirą. 1893 m. Vilniuje Antakalnio miškuose susirinkę apie 40 darbininkų atšventė Gegužės pirmąją. Tarp šventės organizatorių rusų žandarai savo ataskaitose minėjo ir buvusį Rusijos kariuomenės karininką Eugenijų Spontį.

1894 m. vilniečiai užmezgė ryšius su Kaunu, kur metalo fabrikuose dirbo iš Mažosios Lietuvos atvykę ir jau vokiečių socialdemokratams priklausę darbininkai. Pradėjo kurtis masinės organizacijos. 1891–1897 m. jau veikė Vilniaus žydų darbininkų socialdemokratų grupė, 1893–1896 m. Lietuvių socialdemokratų grupė, 1893–1896 m. Lenkijos socialistų partijos Lietuvos organizacija, „II Proletariato“ partija. 1898 m. savo organizaciją įsisteigė ir Rusijos socialdemokratų darbininkų partija.

Naujų idėjų iš Petrapilio atvežė ten mokslus baigęs ir 1892 m. Vilniuje apsigyvenęs gydytojas Andrius Domaševičius. Jis ir Alfonsas Moravskis su savo grupe pradėjo aktyvią propagandą tarp odininkų, kurpių, stalių, kurie tada dirbdavo po 16 val. per dieną ir neturėjo ne tik jokių teisių, bet ir pakankamai tvirto jų gynėjo. Jų iniciatyva buvo kuriami „kovos iždai“ streikininkams remti, steigiamos profesinės sąjungos, organizuojami streikai.

1896 m. gegužės 1 d. po darbininkų solidarumo mitingo buvo įkurtos Lietuvių socialdemokratų partija ir Lietuvos darbininkų sąjunga. Abiejų organizacijų steigime dalyvavo tie patys žmonės, tiktai į Darbininkų sąjungą susibūrė daugiau lenkų darbininkai, nepatenkinti socialdemokratų partijos „signatarų“ prolietuviškomis nuostatomis, jų siekiu atkurti nepriklausomą Lietuvos valstybę, taip pat nepasitikėdami jų dvarininkiška kilme. Pagrindinis Lietuvos socialdemokratų partijos politinis tikslas buvo išdėstytas programos pirmame straipsnyje. Tai savarankiškos demokratiškos respublikos, susidedančios iš Lietuvos, Lenkijos ir kitų šalių laisvos federacijos, siekis.

Ypač nedraugiškai Lietuvių socialdemokratų partijos įsikūrimą sutiko Lenkijos socialistų partija (PPS), kuri norėjo išlaikyti monopolines teises į visų Lietuvos darbininkų organizaciją. Buvo atvejų, kai PPS nariai net policijai įskųsdavo lietuvių socialdemokratus, o jų lyderiai trukdė LSDP tapti Darbininkų Internacionalo nare.

1897 m. įsikūrė Visuotinė žydų darbininkų sąjunga (Bundas), taip pat pripažinęs tautų apsisprendimo teisę ir greitai išplėtęs savo veiklą visoje Lietuvoje ir Lenkijoje. 1900 m. lyg atsvaras šioms „nacionalistinėms“ organizacijoms, buvo įkurta Lenkijos karalystės ir Lietuvos socialdemokratija, nekėlusi nacionalinių klausimų. Be to, 1904–1905 m. Vilniuje, Kaune ir Šiaurės Lietuvoje veikė ir kairuoliška organizacija „Draugas“.

Tiek Lietuvos socialdemokratiniame judėjime, tiek ir visame politinės diferenciacijos fronte pagrindiniai skirtumai buvo ne tarp kairesnių ir dešinesnių pažiūrų, o tarp požiūrio į Lietuvos valstybingumą. Vienos grupės (Bundas) sutiko su Lietuvos autonomija Rusijos sudėtyje, kitos (PPS) siekė Lietuvos ir Lenkijos valstybės atkūrimo, o dauguma lietuvių, susibūrusių į LSDP, siekė nepriklausomos valstybės. Dešiniųjų partijų veikėjai pastarojo kelio nepripažino iki pat 1918 m. vasario 16 d., kai buvo pasirašytas Lietuvos nepriklausomybės aktas.

Jau 1896 m. Vilniuje streikavo, reikalaudami savo teisių, 300 darbininkų, o 1897 m. įvyko 32 streikai, kuriuose dalyvavo 3542 darbininkai. LSDP išleido daug atsišaukimų lenkų ir lietuvių kalbomis, kviesdama darbininkus burtis draugėn ir siekti geresnio gyvenimo. Pasirodė jų laikraščiai „Lietuvos darbininkas„, „Aidas Lietuvos Darbininkų Gyvenimo“, Genių Dėdės ir Krumplių Jono knygelės. Jas į lietuvių kalbą vertė Maskvos universiteto studentas Baltrus Matusevičius.

Lietuvos socialdemokratai aktyviai dalyvavo 1905–1907 m. metų įvykiuose, Didžiajame Vilniaus Seime, Lietuvos Taryboje, kuriant Lietuvos Respubliką ir savivaldybes, visuose Lietuvos Seimuose, priešinantis Antano Smetonos diktatūrai, sovietinei ir hitlerinei okupacijoms, organizuojant tiek pogrindinę, tiek ir ginkluotą veiklą. LSDP Užsienio delegatūra, socialistų organizacijos JAV, Didžiojoje Britanijoje, Kanadoje, Australijoje nenutraukė savo veiklos ir emigracijoje, dalyvavo atkuriant Lietuvos nepriklausomybę.

Socialdemokratai šiandien

1951 m. įkurtas Socialistų Internacionalas, priimta programinė Paryžiaus deklaracija, kurios principų laikosi visos socialdemokratinės partijos. Tiesa, kai kurios partijos, nors ir turi savo pavadinimuose šį žodį, pavyzdžiui, Portugalijos socialdemokratų partija, nepripažįstamos nei socialdemokratinėmis, nei socialistinėmis. Socialdemokratai – vyraujanti politinė srovė Europos Sąjungos šalyse. Jie vieni pirmųjų dar XIX a. pabaigoje iškėlė Jungtinės Europos idėją ir nuosekliai ją gynė. Europos Sąjungos ekonominė ir socialinė politika ilgą laiką buvo formuojama socialdemokratų ideologijos pagrindu. Jų pagrindiniai principai yra:

kiekvieno žmogaus ir kiekvienos tautos laisvė,
socialinis teisingumas,
solidarumas,
lyčių ir galimybių lygybė,
darnusis vystymasis,
politinė, ekonominė, socialinė ir kultūrinė demokratija.